Kodėl odontologinės paslaugos – lyg atskira visata, kur dominuoja vien privačių įstaigų siūlomos paslaugos?
Valstybinė ligonių kasa nurodo, kad privalomuoju sveikatos draudimu apdraustam žmogui prireikus valstybės kompensuojamų odontologo paslaugų, reikia kreiptis į gydymo įstaigos, prie kurios jis yra prisirašęs.
Nemokamai pirminei odontologinei priskiriamos tokios paslaugos dantų ėduonies gydymas, pulpito, kai kurių rūšių periodontito gydymas, dantų akmenų nuėmimas, dantų ir dantų šaknų traukimas, ikivėžinių ligų tikimybės nustatymas, vaikų dantų ėduonies profilaktika (silantavimo paslaugos), sąkandžio anomalijų nustatymas ir profilaktika, laikinų įtvarų uždėjimas gydant dantų traumas ir kita.
Tačiau tik vaikams, moksleiviams, socialiai remtiniems žmonėms tokios paslaugos yra pilnai kompensuojamos. Kitais atvejais ligonių kasos sumoka tik už gydytojo darbą, o pacientui reikia susimokėti už vaistus, plombines ar kitas odontologines medžiagas, vienkartines priemones, atsižvelgiant į sunaudotų medžiagų, priemonių kiekį ir jų įsigijimo kainas. Kaip bebūtų, realybė tokia, kad mažuma gyventojų dantis gydosi viešajame sektoriuje.
Iš valstybės rankų paleista jau seniai
Kol kiekvienas apsilankymas pas odontologą priverčia kaip reikiant paploninti piniginę, politikai tik konstatuoja, kad odontologijos sektorius iš valstybės rankų paleistas jau seniai ir kelio atgal nėra. Viena pagrindinių įvardijamų priežasčių – šių paslaugų įkainis šiandien toks didelis, kad valstybė tiesiog neįgali jo padengti.
„Tikriausiai viską lemia įkainis – toks, kurį moka valstybė, yra per mažas ir nelabai ką gali pagal tas sumas atlikti. Viešosiose įstaigose dar išlikę odontologiniai kabinetai, bet tuo daugiau naudojasi mažesnes pajamas gaunantys, vyresni žmonės, primokėdami tik už medžiagas. Būtinoji pagalba visiems teikiama nemokamai.
Didžiąja dalį paslaugų teikia privačios įstaigos, tačiau jos nelabai suinteresuotos pasirašyti sutartį su ligonių kasa dantų priežiūrai, išskyrus protezavimą, dėl to, kad įkainis labai mažas, o galioja taisyklės, kad nelabai galėtų imti priemokas. Taip pat bijoma ir paslaugų kontrolės, nes tada yra gana griežti kokybės reikalavimai, tai tokio intereso nėra“, – kalbėjo Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas.
Siūlė nesistebėti, nes taip yra daug kur
Sulaukusi klausimo apie odontologijos sektorių kaip atskirą visatą, Lietuvos medikų sąjūdžio (LMS) valdybos pirmininkė, odontologė Auristida Gerliakienė siūlė nesistebėti – lyginant su kitomis Europos valstybėmis, Lietuvoje nieko išskirtinio nevyksta.
„Iš tikrųjų, turime apie 8–10 proc. odontologų, dirbančių valstybiniame sektoriuje, ir labai norintys ten gali pakliūti. Bet kadangi tai yra pakankamai mažas dirbančiųjų skaičius, yra eilės ir reikia iš anksto užsirašyti.
O jei seksime politikų pažadais, kad viskas, kas susiję su sveikata, turi būti nemokamai, greitai, paremta geriausiomis technologijomis, tai visada turėsime daug nelaimingų, pasipiktinusių žmonių, kurie laukia iki paskutiniųjų, kai jiems pradeda skaudėti dantis, laukia ne dieną dvi, o kelias savaites, ateina ištinę, kai jau ir vaistais nebegali numalšinti skausmo. Tokių atvejų visada bus ir tai yra požiūrio klausimas“, – konstatavo ji.
Pigiau pasidarė nuskristi į Turkiją
Eksministro Aurelijau Verygos teigimu, odontologija – ne vienintelis sektorius, kuris valstybei išsprūdo ar, jo manymu, gal sąmoningai buvo paleistas iš valstybės rankų.
„Taip yra atsitikę tiek su vaistinėmis, tiek odontologijos sektoriumi. Turime nuostabią kokybę, nes mūsų odontologai puikūs, viską labai gerai darome, bet patys nebegalime jų įpirkti. Jei žmonės protezuoti dantų skraido į Turkiją ir jiems apsimoka ir skrydis, ir viešbutis, ir dar vis tiek gaunasi pigiau nei Lietuvoje, tai klausimas, kam tada toks sektorius mums yra reikalingas?
Jį valstybė iš savo rankų paleido, gal ir neskirdama pakankamai dėmesio finansavimui, ir tada specialistams nebuvo labai sudėtinga įsisteigti kabinetus, susipirkti įrangą ir jie dirba. O valstybė savo sektorių praktiškai visiškai nustekena – liko tik truputis, kur žmonėms labai sunku patekti, yra dar vienoje kitoje įstaigoje“, – svarstė Seimo narys.
Tad rezultatą turime tokį, kokį turime – nors teoriškai odontologinės paslaugos visiems turėtų būti prieinamos, realybėje taip. „Čia kaip tame posakyje – teoriškai arklys, bet praktiškai nesikelia“, – reziumavo jis.
Už aplaidumą tenka susimokėti
A. Gerliakienė savo ruožtu pabrėžė, kad vis tik svarbiausia yra prevencija – nuo mažens prižiūrint dantis nereikės ir tiek daug odontologinių paslaugų bei išlaidų.
„Tvarkingai valant dantis, skiriant tam laiko, naudojant tinkamas priemones, kurių dabar galima gauti kokių širdis geidžia, galime išvengti elementariausio karieso, auginsime vaikus be kariesų, paskui išmokysime juos dantis taip prižiūrėti, kad ir 50-ies neturės karieso.
Tada nereikės ir tų didelių mokesčių mokėti už dantų gydymą, nei verkti ir skausmo ir kankintis. Burnos ertmės ligos didžiąja apimtimi yra išvengiamos ligos – atsiranda dėl to, kad žmonės tam neskiria dėmesio. Tada už aplaidumą, savo kūno nepriežiūrą tenka susimokėti“, – dėstė ji.
Ji priminė, kad kitose šalyse net taikomas modelis, kai žmogui reguliariai neatliekant burnos higienos ir kasmet profilaktiškai nesilankant pas odontologą, vėliau dantų protezavimas nėra prieinamas nemokamai.
„Nereikia pamiršti, kad jau yra daug įrodymų, kaip burnos infekcijos atsiliepia visai sveikatai. Ji gali paveikti širdies ir kraujagyslių sistemą, būti infarkto, antrinio cukrinio diabeto priežastimi. Alzheimerio liga sergančių žmonių smegenų kraujagyslėse rasta burnos bakterijų. Visai neseniai skaičiau straipsnį, kad agresyvus tiesiosios žarnos vėžys, sunkiai pasiduodantis gydymui, irgi susijęs su randamomis bakterijomis, kurios ten nukeliauja iš burnos“, – prevencijos svarbą akcentavo pašnekovė.
Kitur tokia nepriežiūra yra laikoma smurtu prieš vaikus
Kartu A. Gerliakienė konstatavo, kad vis tik valstybės dėmesio burnos prevencijai stipriai stokojama:
„Buvo gal 2016 m. paruošta programa, kurios nė vienas punktas nebuvo įvykdytas ir dabartinės kadencijos metu, nes normaliai neveikia darbo grupė. Odontologų rūmai ne kartą siūlė, kad didžiąją dalį finansavimo, skirto burnos priežiūrai, tektų higienai, prevencijai, profilaktikai.“
Pasak jos, valstybės poziciją galima matyti ir iš to, kad vaiko burnos sugydymui per metus skiriami vos 27 eurai.
„Ne tik sugydyti, bet ir įkalbėti vaiką išsižioti, nebijoti, gręžti, nuskausminti, plombuoti – tai labai sunkus darbas, tačiau, kaip ir higienisto darbas, apmokamas labai menkai.
Tuo metu valstybė kompensuoja vaikų nuolatinių dantų protezavimą, tai daroma be eilės ir tam išleidžiama tūkstančiai eurų. Valstybė apmoka už tėvų apsileidimą ir dantų nepriežiūrą. Kitose Europos valstybėse tokia nepriežiūra yra laikoma smurtu prieš vaikus ir tokie tėvai turi reikalų su Vaikų teisių tarnyba. O Lietuvoje jie yra apdovanojami ir vaikams dantys protezuojami nemokamai, tai yra mokesčių mokėtojų sąskaita“, – iškreiptą tvarką komentavo LMS valdybos pirmininkė.
Ji konstatavo, kad realiems pokyčiams pamatyti prireiks ne vieno dešimtmečio. Tačiau kitų šalių pavyzdžiai rodo, kad investavus į tinkamą profilaktiką grąža yra didžiulė: „Dar prieš porą metų tarptautinėje konferencijoje atvažiavę ES šalių atstovai dalinosi patirtimi, tai per 20 metų Vokietijoje, Olandijoje, Danijoje ir kitose valstybėse profilaktikos lygis pasiektas toks, kad ten praktiškai yra sumažėję net plombuojamų dantų. Ir tą valstybės darė nuosekliai, nes suprato, kad tai mažina kaštus sveikatos paslaugoms ir labai apsimoka.“
Masiškai protezuojami dantys vaikams
A. Matulas antrino pašnekovei teigdamas, jog tai, kas vyksta padidinus įkainį dėl vaikų protezavimo paslaugų, verčia gerokai pakelti antakius.
„Vaikų dantų priežiūrai ir protezavimui yra didžiulės eilės, tai ligonių kasos tą išsprendė ženkliai padidinant įkainį tam, kad būtų suinteresuotas privatus sektorius.
Tačiau užuot rūpinusis dantukų priežiūra, prevencija ir sveikata, geometrine progresija pradėjo didėti vaikų dantų priežiūros ir protezavimo paslaugų su narkoze.
Ligonių kasos informuoja, kad stebimas piktnaudžiavimas – beveik visiems vaikams aprašomi paslaugos sutekimo tam tikri elementai išnaudojant praktiškai maksimaliai visas siūlomas sumas, ne visada tiksliai pagrindžiant, kas už ją padaryta“, – kalbėjo A. Matulas.
Akis bado pažeidimai
Parlamentaras taip pat svarstė savaime nematantis nieko blogo, kad šią pagalbą perima privatus sektorius, tačiau, jo teigimu, akis bado įvairūs grubūs pažeidimai.
„Pavyzdžiui, tiek Latvijoje, tiek Estijoje, kitose šalyse pirminės sveikatos priežiūra vos ne visa yra perduota į privačias rankas ir įstaigos pakankamai sėkmingai dirba, konkuruoja.
Matau ir rajonuose kai kur jau yra 5–6 kabinetai, gali konkuruoti, kur žmogus gali rinktis. Aišku, tos kainos yra pakankamai didelės. Tai jei už visas paslaugas mokėtų, kiek kainuoja dantų gydymas, protezavimas, valstybei tai šiuo metu nepakeliama našta. Kita bėda, ligonių kasos informavusios, kad pastebi galimai daugybę piktnaudžiavimo atvejų“, – teigė parlamentaras.
Jo teigimu, ypač tai stebima teikiant protezavimo paslaugas. Politiko teigimu, galimam piktnaudžiavimui kelią atveria tai, kad asmeniui skiriama tam tikra suma nelabai apibrėžiant, ką už tai įstaiga turi padaryti.
„Tai dabar atsirado įstaigų, jau kelis žodinius skundus gavome, bet žmonės nesiryžta parašyti raštu. Bet vyresniems žmonėms pasiima tą sumą, išrauna visus dantis, sudeda ant keturių implantų visą burną, pasiima tą dalį ir žmogui labai daug reikia primokėti. Tai klausimas, ar tai jau nėra brutalus įsikišimas į burnos anatomiją?
Tą klausimą dabar aptarinėjame su ministerija ir Vilniaus teritorine ligonių kasa. Ji pastebi pakankamai daug pažeidimų dėl odontologijos ir komitetas darys artimiausiu metu posėdį, kaip šią sistemą aiškiau reglamentuoti, kokį kelią toliau rinktis“, – aiškino A. Matulas.
Nuo papildomo draudimo iki papildomo finansavimo
Prakalbus apie tai, kaip gyventojams būtų galima finansiškai palengvinti dantų priežiūrą, jis nurodė, kad kai kurios valstybės tą sprendžia papildomu draudimu.
„Tai, kas anatomiškai vyksta natūraliai – ar regėjimas, ar klausos problemos, ar dantų netekimas, pavyzdžiui, Kanadoje yra papildomas sveikatos draudimas – pats moki papildomai arba už tave kažkas sumoka, darbdavys, tada už tas paslaugas mokėti nereikia“, – kalbėjo parlamentaras.
A. Veryga gi svarstė, apie kokį draudimą būtų kalbama: „Yra savanoriškas papildomas sveikatos draudimas, bet velnias visada slypi detalėse – ar jis būtų rizikos, ar kaupiamasis draudimas. Įdomu, ar rizikos draudimas draudžia odontologijoje, žinant, kad mūsų dantų būklė labai nekokia ir būtų daug naudojama, tai klausimas, ar būtų norinčiųjų tokį draudimą pasiūlyti“.
Pasak jo, kai valstybinis sektorius taip numarintas, labai net atrodo sunku besurasti sprendimų. „Alternatyva būtų nebent viešajam sektoriui kažką gaivinti, duoti gerą darbo užmokestį, geras darbo sąlygas ir tas paslaugas tada teikti be priemokų. Tada žmonės ateitų, ypač kurie neturi pinigų. Tik tada tų paslaugų reikėtų labai ilgai laukti, nes jų iš pradžių nebūtų labai daug, tai žmones erzintų, pykdytų.
Valstybės lygiu daugiau reikėtų investuoti pinigų, bet nebūtinai iš PSDF tą daryti. Kai buvo skiriami pinigai pirminei sveikatos priežiūrai, buvo leista įsigyti ir įrangą šeimos klinikoms burnos higienai, dantų priežiūrai ir kai kas turi ir burnos higienos specialistus nusisamdę ir tokias paslaugas suteikia, tai, mano manymu, toliaregiška investicija. Nes jei žmonės gali tinkamai atlikti burnos higieną, mažiau tie dantys ir genda, mažiau juos reikia gydyti.
Dar būtų gerai padirbėti, kur ugdymo įstaigose mokoma vaikai, kaip prižiūrėti dantukus, paskui paaugusiems sudaryti sąlygas atlikti burnos higieną ir gal mažiau gydyti juos reikės“, – svarstė valstietis.
Ligonių kasų įkainiai – tik ašaros
Nors odontologinės paslaugos atsieina itin nebrangiai, A. Gerliakienės teigimu, tuo stebėtis nereikėtų.
„Sumos už medžiagas viešosiose įstaigose daug mažesnės nei privačiai mokėtų – žinoma, nes viešosios įstaigos visas medžiagas perka konkurso būdu, jos nemoka už patalpas, įrangos amortizaciją, patalpų amortizaciją, įranga perkama per įvairiausius fondus, ES struktūrinius fondus, kažkur gali savivaldybė sumokėti.
Tai į ligonių kasų kainodarą nėra įtraukiama. Tuo metu privačiame sektoriuje riekia imti paskolas, pirktis patalpas, viską įsirengti, kad atitiktų reikalavimus, higienos normas ir akreditavimą. Tai yra labai aukšti standartai, jei nori tam tikras procedūras daryti, viskas irgi perkama tik už savo pinigus, specialistams reikia imtis paskolas, tai iš to ir susidaro kaina, nereikia stebėtis“, – aiškino odontologė.
Be to, jo pasakojo, kad ir tai, už ką sumoka ligonių kasos viešosioms įtaigoms, tėra ašaros, mat realiai užmokama tik už dalį darbo:
„Valstybė užmoka už darbą, o už medžiagas – pacientas. Valstybė realiai sumoka už kontaktą su pacientu, bet jokį kitą darbą – dokumentaciją, aprašymas, suvedimas į e.sveikatą – nesumoka. To darbo yra labai daug, jį atlieka ir gydytojo odontologo padėjėjas, bet į paslaugų apmokėjimą tai neapskaičiuojama. Ligonių kasų kainodara yra visai nepagrįsta.“
Viešos įstaigos neįperka geresnių medžiagų
Įkainiai apsprendžia ir gerokai mažesnį procedūrų pasirinkimo spektrą viešajame sektoriuje.
„Jei už paslaugas iš ligonių kasų gauna tam tikrą sumą gydymo įstaiga, tai didžiąją dalį sumos sudaro atlyginimai ir tu neturi labai didelių išteklių, kad galėtum įpirkti brangias medžiagas ar pritaikyti naujas technologijas. Kita vertus, ligonių kasos turi tam tikrą spektrą paslaugų, už kurias apmoka, tad jos viešajame sektoriuje apskritai neatliekamo“, – aiškino pašnekovė.
Be to, dideli paslaugų kainų skirtumai ir ne tik tarp skirtingų miestų gydymo įstaigų, bet ir veikiančių tame pačiame mieste. Pasak pašnekovės, tai nulemia irgi daug veiksnių.
„Šiandien medžiagų pasirinkimas yra labai platus ir kainų spektras irgi yra labai platus. Jei perki medžiagų didesnį kiekį gali derėtis su pardavėju ir gauti už mažesnę kainą, marketingas tai pat veikia – jei riekia daugiau investuoti į reklamą, tai tie pinigai kažkaip turi sugrįžt.
Taip pat ir patalpų įrengimas – kartais įžengi į odontologijos kliniką ir atrodo, kad tu bažnyčioje, visko yra – yra paprasti, kuklūs kabinetai, kur dirba gydytojai. Tai viskas priklauso, į kokį pacientą orientuojasi gydytojas. Jei pacientui reikia prabangos ir kažkokio ypatingo santykio, už tai ir sumoka“, – apibendrino A. Gerliakienė.
